À te l'omu neru, mortu, cadutu davant'à mè :
"E, quandu tutti ssi disgraziati di Bekôn(1), hani varcatu par un pezzu, par un beddu pezzu, Nzame i piglia e i si sarri ind'Ototolane, un lucacciu dannificu induva si vedi miserii, miserii e miserii...
Si sà, i bravi, eddi quandu sò morti, eddi, si ni voltani in paesi, sò cuntenti di l'omi, di u cunfortu e di l'abbadatera chi empiani i sò cori di felicità.
Si ni voltani di notti vicinu à quiddi ch'hani cunnisciti ed amati, fendu baddà davant'à i sò occhji, sogni piacevuli, l'insegnani com'eddu si facci à campà, à vincia massi richezza, à tena i sò donni fideli, (steti à senta, voi altri, culà, à a porta), à fà massi ziteddi, à tumbà à l'ingrossu à a caccia.
L'ultimu alifanti ch'aghju tombu, eiu, è cusì, o amichi, ch'aghju sappiutu ch'eddu aviva da passà."*
(1) finzioni, ind'i miti Fanghi d'Africa (Gaboni)
*da Blaise Cendars, Anthologie Nègre, Légendes cosmogoniques, Éditions de la Sirène, Paris 1921