.

.
Paisani in anda pà a fiera di u Niolu. LC Canniccioni v 1910

31/01/16

Guermania

Avaraghju capitu ciò chi a guerra pudiva essa ?
A guerra era quantu ad apra una porta e fighjulà in una stanza scura : un sì pò mai sapè ciò chi s'ha da passà.


26/01/16

Un amori sinceru

Chi talentu stu Guillaume, pusseda l'arti veru !
In pocchi paroddi, avvicinava i cosi, ingutuppa a stonda, acconcia u sintitu.
Ci vuliva à fadda, e ci vuliva à truvaddi, mì ! 
Dissi : "Dans ce grand vide de mon âme il manque un soleil, il manque ce qui éclaire..."*doppu sunniava, l'aghju vistu cusì. 
In corsu : "Ind'u biotu tamantu di l'anima mea ci manca un suleoni, manca ciò chi schiariscia..." Paroddi chi parivani "doti di a natura" cume dicivani i vecchji. 
Ripiglia e pò s'infiara : "Une force part de nous qui est un feu solide qui nous soude"*. "Parti da noi una forza chi è un foccu sodu, eccu ciò chi ci lega."
E pò cuncluda : "Existes-tu mon amour ?"*
È cusì ch'eddu parlava !

*L'abri-caverne, Calligrammes, Guillaume Apollinaire.

24/01/16

Passioni

Oghji 24 di ghjinnaghju 1916,

Oghji, toni ma micca acqua. 
I bumbardamenti intrunavani l'aria. 
A tarra trimava ad agnu colpu : 
bà, bà, ban !
U piombu durghjulava u celi.
A turmenta ci pudiva ammantà di dolu.
Pariva, quiddu ghjornu, chi a guerra s'era missa i sò più beddi pompi.
Pudivani baddà i morti.


Cristo yacente, Gregorio Fernández, v 1600

23/01/16

Un souvenir oublié et vivant

A sera un n'avivami nudda à fà. Linard era statu mandatu à l'internu à purtà qualchi dispacciu à u cumandamentu.
Mi ritruvedi solu cù Guillaume. Insemi emi discorsu di tuttu, di a guerra, di u valori di a paci ch'eddu ci vularà à fà un di sti ghjorni cù quiddi chi ci faccivani perda amichi, saluta e ghjuventù.
Guillaume sappiva u talianu (era natu culà). Spartedimi in una spezia di lingua mischiata di corsu, talianu è francesu.
Mi parledi di u sò grand'amori par una certa Lou, cuntessina Burghignona maliciosa e infida (?).
Mi dissi di sò occhji "grands et beaux yeux". Mi dissi dinò : "ils m'avaient tant troublé que je m'en étais allé aussi tôt que possible afin d'éviter le vertige qu'ils me donnaient.
E par compia m'ha dettu ch'edda era divintata, par eddu, "un souvenir oubliè et vivant (sic) et que j'aime encore par dessus tout."
Mi piacivani st'ori persi impiuti d'umanu à mezu à un tarrenu divastatu impiutu d'un ussariu di carri maccinati, agna tantu di mughji aduluriti di suldati, cumpagni persi ghjunti à i Porti di l'Infernu.

Ô cannoni

Sai, di lu tò tupezzu, u fiocu di capeddi neri è a furtuna mea 
U me pinsà ti richjappa e pò crocia u toiu
Tò pettu è u solu obus chi piacci sempri à mè 
Tò ricordu è lanterna chi ci ghjova à spuntà a notti
Videndu a groppa larga di u cavaddu meiu, à li tò iglii toi, pinsatu aghju eiu
Eccu i fantassini chi si ni voltani à l'internu, lighjendusi un ghjurnali
U ghjaccaru di u brancardieru volta cù la sò pipa in bocca
U ciocciu ali rossi, sara i sò occhji spinti, bocca di ghjattucciu e zampi di u ghjattu 
Un tuppanchjinu verdi corri à mezu à u murzu 
Ind'a paghjola di u campamentu, u risu è brusgiatu
Veni à dì ch'eddu ci voli à fà casu à una mansa di cosi
U portabocci mughja
Alungheti u tiru
Alungheti u tiru amori di li vostri battarii 
Bilancia di i battarii, pisivi cimbali
Chi movini l'agnuleddi innamurati scemi 
Fendu onori à lu Diu di l'Armati
Arburu sbrumatu nantu à una teppa
Rumori di i trattori chi si ni coddani ind'a vadda
Ô vecchju mondu di u dicianovesimu seculu pienu à fumaroli cusi beddi e puri
Virilità di stu seculu induva nò stemi

Ô cannoni 
Spampigliulanti cartucci di l'obus di 75
Scampanizeti cù pietà

Da Guillaume Appolinaire, Fusée 

"La nuque è u tupezzu"

A sera che vi dicu, erami cù Linard e Guillaume. Guigliemu, à a moda corsa, u chjamava cusigna, era pueta e suldatu. Suldatu ben'intesu. Era di l'amichi di Linard. 

Mi n'invengu, Guillaume ha attacatu :

"La boucle des cheveux clairs de ta nuque était mon seul trésor,
Ma pensée te rejoint et la tienne la croise..." 

Tandu Guigliemu arrabiatu : "(Non, non, je n'y suis pas encore. À retravailler : "La boucle des cheveux sombres..." Non, je n'y suis toujours pas !!! "La boucle des cheveux noirs de ta nuque est mon seul trésor." Presque...").
A sera, ha duratu l'affari, ci campetimi. Certi volti, ùn voli à dì. 
Era: stuppu, criò, carta e pò carta stracciata…

Ah, una cosa à dinò : "La nuque" è "u tupezzu" è cusì chi a musa soia, dici. 

19/01/16

Ossessioni

Ô Signori, agnuli divini, vi pregu cacciatemi, ghjà, sta fiura chi mì veni e mi riveni e pò mi si volta à dinò...
Ma di quali sarà stu visu, (stu "maravisu", pinsavu eiu)?
Sarà statu quiddu di Santa Maria-Mattalena o quiddu d'una bedda tudesca ? Quiddu di Lorette ? Quiddu d'un'antra ?
Pariva tuttu ch'edda mì baddessi davanti i mani appaghjatti, chi sò di a prighera, u segnu.
A sò anima in fiancu à mè in quidda tranchée nera, infusa mi facciva cumpania, mi cuttrava u sangui.
Ô tu, finzioni viva, salutu di lu me cori uccisu, avà, laccami in Paci, ti pregu, ti tengu cara : hai vintu. È ciò che tu vulivi senta ?
U ghjornu m'eru imbriaccatu di tè, a sogu.
Nò, chi u tempu nun si sguiddisci. U tempu, sangui, strigni.

 Gregor Erhart, Musée du Louvre

17/01/16

Ce 17 février 1916

Ce 17 février 1916,

Bien chères vous deux,

J'ai reçu votre lettre partie du 10, hier au soir.
Ici, il fait toujours un temps humide mais je ne crains rien de plus que la boue et le froid. Heureusement notre équipement nous protège.
Les conditions sont bien meilleures qu'avant. On ne couche plus par terre et on dispose d'isolateurs et de lits de grillage. Ce n'est pas très doux mais on ne sent toujours pas l'humidité.
C'est un grand perfectionnement.
Depuis 7 mois, c'est à peine si les gens peuvent reconnaître ces forêts qui sont maintenant de petites villes avec son chemin de fer, ses usines, ses scieries... Il y a même des femmes à travailler !
Je vous écris ces lignes d'une baraque en bois donnant sur ce que l'on appelle entre de nous "l'avenue de la Grande Armée".
Quand vous m'envoyez des colis mettez ce que vous pouvez et des conserves pouvant se réchauffer si vous en trouvez au village chez Carolinu. J'ai un petit réchaud.
Je termine en vous souhaitant bien le bonjour à tous et en vous embrassant à toutes deux. 
À l'occasion de votre prochaine lettre vous me donnerez l'adresse de Jérôme, je prouverais de lui envoyer deux mots.
Votre Sarratu qui pense bien à vous.

Sf

 

Mon cher fils

I Petri Rossi, le 10 janvier 1916

Mon cher fils,

Pas de lettre de toi aujourd'hui, j'espère que tu as reçu le petit colis que ta sœur a préparé pour toi.
Aujourd'hui nous avons reçu une lettre de ton frère qui poursuit son instruction à Marseille. Nous recevons ses lettres plus régulièrement que les tiennes. Il est vrai que vous n'êtes pas dans la même situation.
J'espère que ta période de repos t'a été bénéfique et que tu fais bien attention à ne pas prendre froid.
J'ai encore espoir que tu resteras, ces temps-ci, à l'abri. C'est ma prière perpétuelle.

Nous t'embrassons bien fort.

Ta sœur et ta mère 

DB

13/01/16

"Maravisu"

Sunniavu ancu eiu e, com'à l'acqua...
Ma d'induva mi sarani vinutu ssi paroddi e stu visu marianu ?
E da chi ? A cunvincia la ? Mi capisciarà à u mancu ? Fighjulà, un mì fighjulava, quissa a sogu.
M'infribbavu...

Lacrime secrete ne tengu un marone
Frà e porte chjose di l'intimu andà
Chi s'infrebba in mè, è chi omu sà
Lacrime d'amore ne aghju una storia*




*I Muvrini, 2002

12/01/16

Tumberi

"Un si facci festa à l'omu cà a sò morti." Un è cusi chi u pruverbiu dici ? 
A sera ch'e vidicu ni sarà falati 5 di i nostri : un obus : dui morti; un tiru à mitraglia : trè. L'infirmieri circavani à passà trà cianga (un mesi è più ch'eddu piuviva), legnu, vivi, feriti chi bucciaravani i sò tripi, morti muti chi ci vuliva à caccià da cui ci.
Cù Linard, piatti in uni scoru sottu à una "taule" di farru, avivami risparmiatu un "litrone" di vinu (digu "vinu",  venaria megliu à dì "pichetta", sì). 
È cusì chi i nostri morti funi fistighjati a sera, cù u stomacu in foccu vivu, brutta vinaccia !
Tantu hai, tantu vali... Un avivami nudda cà a morti e u frettu par accupagnà i toppi, i varmi e l'omi. 
Nò, par essa ghjustu, t'avivami dinò u sangui. U nostru u sangui e quiddu di s'astri ad annaquà a tarra di Francia.
Un erami tutti in tempi di tumberi ?

09/01/16

E, mancà...

Pinsavu, è chi ni sarà di l'amicu Talmasca, u mustaccioni ? Mancava.


08/01/16

À tè

A ti dicu, à tè, e senza fà error':

Je sais que tu me lies,
Et que tu m'aimes encor...


Avivu cuminciatu a me lettara, cusì. Parò un la pudiva scriva cusi, sò paroddi pruibiti.  E ch'avivani da dì Pittroni u babbu, e Matteu, di Maria-Stedda babbu e frateddu ?

07/01/16

Angoisse

Je ne viens pas ce soir vaincre ton corps, ô bête


O bestia, nun vengu sta sera micca, à vincia lu tò corpu,

Induva i piccati d'un populu si cozzani, ne à zappà

In i tò capeddi currotti, una nera timpesta

Sottu à l'annoiu scundisatu chi lu me basgiu svarza

Chedu à lu tò lettu un sonnu pisivu e senza sogni alcuni

Chi bola sotta i tendi scunnisciuti di u rimorsu

E che tù pò tastà, detti chi sò i tò neri buccii

Tù chi, nantu à u nienti ni sà ancu più di i morti;

Chi u viziu, chi roda me nascita distinta

Mi ha, e com'à me ti ha, stampatu di a sò infertilità

Mentri ch'in lu tò senu a petra ci si stà

Par un cori chi nun ferisci, a denti d'alcunu miccidiu 

Fughju,  diciaratu e scunfattu,  innafantatu da u feretru meiu

Cù sta paura di mora quandi solu eiu vogu e mi stendu

Stéphane Mallarmé


U tuttu e u biotu

Scunfita in lettu, vittoria à u fronti ?
Ghjuvanimaria era mortu da a risa. Ci erami truvati ind'u cafè di a gara à 6o05 à piglià u trenu par Coole.
Chi senzu dà à tuttu ciò chi c'era accudutu ?
Sta mani che vi dicu u "nudda", frateddu di u "nienti" s'erani appaghjatti par dà un "tuttu" biotu parò.

02/01/16

À la Renommée des Escargots (5)

Un ni pudivu più, eiu, di u lumi di i candeli, di u purfumu di Lorette chi mi tinivu adossu, di a sò voci acuta, di i me provi e di st'iniziazioni incerta. Aghju pigliatu e mi ni sogu andatu. Mi c'è vulsutu a notti fora à caccami u sò adori da lu me corciu ciarbeddu indibulitu. Stampati, firmavani i fiori di u mali e a puppusgia bianca...
M'era vinuta a nosgia.

À la Renommée des Escargots (4)

Terza notti cumpiita.
Postu chi a candela era stata pagata, fighjulavu i muri ancu di notti (à lumi di candela ogni stracciu pariva tela, sapeti).
U decoru era fattu à fiori è baghi ornati. 
Fiori: rosi, pigonii, chjarisgi, hortensià, spannati e maravigliosi comu ùn ni n'avivu mai vistu. À mezu à sti mazzuli bianchi, rossi, grisgiu ancu, una puppusgia, piumi bianchi e bicchitortu, mi fighjulava. Pariva tuttu ch'edda mi calculessi cù u sò occhju biecu.
U più a fighjulavu è u più si ni crisciva, sin'à divintà un basgialiscu murtali baddendu sicondu à u muvimentu di a fiara. 
Una c'era micca cà u lumi à baddà, c'era dinò a fatica : spaventu fantomacu.


À la Renommée des Escargots (3)

"Abréger le cauchemar, aller vers un gouffre commun."

Sicondu ghjornu ind'i sò larghi bracci ch'imbalsamavani l'aria di a camara. 
U sò nomi l'aghju sminticatu. Lorette mi pari ? Nò ? Un mi n'invengu più. È pò u nomi... un pudiva cà essa falzu. 
I sò capeddi rossi longhi, longhi, sciolti com'à quiddi di i fati di i storii, currivani insinu à a punta di i sò chjappali. 
A carizzava.
Fami un n'avivami mancu, agna tantu un servori ci cuddava qualchi buttiglia (un n'erami à mezu à i vigni, cù l'ubbligazioni di cunsumà?). 
Fora piuviva è tichetti n'avivu pigliatu massi (par 10 franchi e più), à Madama Hairon.
Cù l'occhji chjusi, u sognu pudiva ricumicià, i buccii dinò.
Era a me siconda notti cù una donna in lettu. 
E la notti passava, nera. 

01/01/16

À la Renommée des Escargots (2)

U novu quidda sera era scrittu in sti qualchi versi di Baudelaire :

"Se qualchi sera, d'un pienti vinutu senza sforzu,
Pudivi o Regina di i crudeli !
Calisginà u spendori di li tò occhji infideli..."

À la Renommée des Escargots (1)

Emi toccu a nostra permissioni di 6 ghjorni. Parmissiunarii IÒòòò !!!
Ghjustu, par certi, u tempu di riintrassini in casa. Micca par noi. Cù Ghjuvanimaria u Carbinesu, ci semi arristati in Chalon-sur-Marne, à mancu un'ora di trenu da Coole. Induva avivami da andà ?
A villa è bidduccia appena tocca da a guerra. Emi vistu, longu à u fiumi e vicinu à a gara una casa crippata da una bomba ed era guasgi tuttu. Era Chemin de la Petite Vitesse, di i volti, certi nomi...
Da a gara à ghjunghja à l'ustaria induva avivami da stà avaremi marchjatu una mez'oretta. Chi piacè di veda ghjenti civili (un cunniscivami à nimu, bon !)...
Rue Saint Jacques à l'angulu di a rue Sainte Menhould, passatu u Grand Bazar di u Suldatu (è u nomi cusì) sì trova a pension di Madama Hairon. U locu sì chjamava prima, À la Renommée des Escargots era un cafè-restaurant cù tutti i sò cumudità.
A sera, emi baddatu, emi bittu dinò. È accarsu ciò ch'aviva da accadi. 
U restu, un mi n'invengu, "u restu è in Carbuccia" com'eddu si diciva ind'i tempi ind'i nostri locchi. 
Quandi omu metti annantu u novu cù u vecchju, è u novu o u vecchju chi scumparisci ? 
Par sta volta era statu u novu à scumpariscia...