Eru cuì à mezu à un mondu scunnisciutu.
Ci vuliva à truvà u me cuccinu Matteu di i Salvi e i soi. Matteu aviva suvitatu ghjovanu, ghjovanu u babbu, sarani deci anni. Petru, u babbu, facciva u stazzunaghju in paesi e s'era truvatu una piazza cuì, in Marseglia : era meccanicu (s'accuppava di miccanica o chi ni sogu eiu ?)
Ma comu fà à truvaddi à mezu à sta ghjenti ?
D'un colpu m'è vinutu in menti stu passu ch'eddu diciva sempri Peppu Mori, rassignatu : "Canta che ti passa".
U ghjornu ha dettu cusì davanti à preti Lovichi, accupatu à curà à Ghjuvanpetru chi si era pistatu u dittu mignulu cu una petra. Tandu, u preti ha dettu : "E a sà tu, o Pè, comu eddi dicivani i latini à dì ciò che tu dici ? In re mala animo si bono utare, adiuvat !" Mi n'invengu ancu sempri chi, doppu quand'eddu passava à Peppu, sbrisgiavami u preti e facciavami : "Ini rè mal'animu si bolintà ghjuv'à tè !"
Ci imparava preti Lovichi, c'imparava.