Ind'u 173 esimu, Ricci s'era trovu un amicu carrughjinu, aiaccinu anch'eddu, di u San Carlu.
Un sogu s'eddu era statu mattu innanzu o s'edd'era sta...brutta... guerra à aveddu mattalasciatu.
Ma u fattu era, ch'eddu un facciva ch'à di dì : "Peghju è, megliu è ! Peghju è, megliu è !"
Ricci schirzosu, ancun'antru : "E tu o Trampò (chi Tramponi si chjamava) chi ni dici, tu ?"
"Di chi ?"
"Di tuttu !"
"Tandu diciaraghju eiu : Peghju è, megliu è !"
L'hani chjamatu subitu : "Peghjemegliu".
E s'amusavani cusi cun'eddu, puvarettu.
U peghju ?
Un crergu ch'eddi fussini statu i tiri, o i bumbardamenti d'artiglieria.
Ne mancu l'alimani cu li sò baianetti o cu li sò carichi di a cavaglieria, S'arrimbavani anch'eddi.
Un erani mancu i ziffuleddi di l'uffiziali chi chjurlavani quand'eddi ci cantavani à l'assaut.
U peghju, erani i morti chi ci stavani accantu.
A puzza di a morti c'impiiva nasi, pulmoni e sogni. Durmivami ancun'edda, ci arrizavami cun'edda.
Ancun'edda, noi altri, stavami arritti, sempri vivi.
U megliu ?
U megliu un era ancu da vena...