"À maghjera, u ghjornu, erani dui, babbu e figliolu. U ghjuvanuteddu lavurava cù dui boii da coppia neri, poccu nanzu à u vecchju attimpatu, faccia gattiva, chi eddu stava darretu à un paghju di boii rossi.
Ci voli à sapè chi u ziteddu era natu mutu.
Li fà mottu, u vecchju à u ziteddu, di compia u travagliu.
S'affaccani tandu dui frusteri : un omu vistitu d'un abitu biancu, adossu un manteddu turchinu, accumpagnatu d'una donna capu piattu d'un fazulettu.
Tandu, l'omu s'avviccina e dici à u ghjuvanottu: "O amicu, dimmi comu ti chjami ?" U ziteddu, bruntula, nun pò risponda chi paroddi un ni pò dì.
L'omu à u ziteddu : "Cunnoscu a tò disgrazia. Dimmi, vularii à guarisciati, chi ti possu eiu guariscia, u mè figliolu ! Sogu quiddu chi pò tuttu. Barattemii ? Ti rendu a boci e tu mi dai un boiu neru."
U ziteddu s'indinughja e fendussi capiscia, fà mottu ch'eddu i daria tutti i boii, i neri cù i rossi.
Tandu u frusteru, cù un dolici surisu dissi: "U me figliolu, và e dumanda à babbitu s'eddu saria capaci à dammi i sò boi ? E e pò volti à diddami."
U ziteddu si facci capiscia ma u babbu un voli senta :"Ma sarè pò tontu, nò !? Eri prontu à dà più da che ti era dumandatu ?! Và e diddasi chi boiu, un ni dogu cà unu, un neru, e basta !"
Tandu u frusteru à u vecchju : "Veni aghà cuì o disgraziatu ! Ch'hai fattu ? Nun la sà ? Aghju prumissu a parodda à u tò figliolu e cusì, parlarà. Và, piglia e tombami subitu, subitu stu torru neru."
Sintendu tamanta boci u vecchju, impauritu, s'avedi chi l'omu è di st'omi suprani.
À l'ordini, u vecchju, calà u capu senza mancu pudè parlà. Piglia e scanna u torru chi si ni fala in tarra in una sanguiniccia di quiddi.
U frusteru fighjulava u ziteddu e li dissi : "Avà parla, o povaru figliolu d'un babbu infamu". Tandu, s'apprani, i labbri e u ziteddu si metti à parlà. Miraculu ! Chi maraviglia, è guaritu. U chjucchettu piegni, si lampa in tarra e basgia l'abitu biancu di a Parsona Divina.
L'omu, à u vecchju : "Ch'eddu sia fattu u tò destinu. Tu chi niguziavi u prezzu di a guarisgioni di u tò figliolu, tu chi ti eri oppostu à l'offerta di cori ch'eddu facciva, sarè tù u strumentu di u scumpimentu di stu mondu ! Piglia stu sangui che tu vedi, empii a tò otra e sversala doppu ind'u fiumi chi li sò acqui insanguiniti si sparghjessini da partutu à distrughja u mondu interu. Disgraziatu, disgraziatu, un sai micca ciò ch'hai fattu !"
Quandu sintintedi ssi paroddi, a Donna (era a Vergine Maria chi parlava), dissi à u sò Cumpagnu: "Rifleti, à ciò che tu voli fà, o Figliu Divinu. Voli à distrughja quiddi chi par chi sei mortu tu ? Pardonna, và, pardonna !"
"Nò, dissi à Cristu, m'hani fattu soffra chi sò cori di petra. Ssu babbu chi rifiuta à u figliolu stessu di fassi veda generosu. Vogliu à spiantà ssa razza. È piena l'otra. Vai, maladettu e lampa u sangui ind'u fiumi."(1)
E Cristu richjamò l'omu : "Nò, dissi u Signori, ch'un spiantarghju u mondu par via di tè. Camparani cum'eddi sò l'omi, crudeli, piccatori. Lampa u sangui in tarra. Nasciarà tandu d'eddu a guerra chi purificheghja u mondu...
(... È cusì vensi a grande guerra a cuntava zia Serena)"(2)
(1) Da veda, Esodu 10 e 11 (pari ch'eddu ci sighi qualchi legamu tra stu racontu e quiddu di u Libru ?)
(2) Missu in corsu da a versioni francesa di Racconti Corsi di E Southwell-Colucci, p123 e seg. Edizioni Mediterranea, u Borgu,1997